Rašytojas Mihai Buzea straipsnyje pasakoja, kaip jam teko maldauti kelių rašytojų iš Moldovos Respublikos parašyti trumpą tekstą apie Rumuniją.Visi jie atsisakė.’Kodėl, kas tai buvo? Nesupratau’, – sako autorius, kuris vėliau rado paaiškinimą.
‘Ir iš čia atėjo katastrofa’
Likus maždaug keturiems mėnesiams iki Europos futbolo čempionato (taip, to, kurį laimėjo Ispanija) pradžios, Răzvanas Penescu (literatūros kritikas) pasiūlė idėją: kas būtų, jei kiekvienas iš mūsų sukurtume trumpą, visiškai laisvą kiekvienos šalies, patekusios į čempionatą iš 24 komandų, pristatymą?
Tai atrodė įdomi idėja, ir iš tiesų taip ir buvo.Prisidėjau kartu su kitais entuziastais, ir rezultatai buvo gana geri.Kai kurios šalys (Gruzija, Albanija) galiausiai pristatė po du ar tris pranešimus, nors visi manė, kad apie jas niekas nenorės rašyti!.
Reikšmingesnėms šalims buvo parašytas tik vienas trumpas tekstas, nesusijęs su futbolu, o veikiau, sakykime, ‘turistinis’, todėl jis buvo dar žavesnis.Kai kurie iš jų netgi turėjo tikrų literatūrinių savybių; man jie labai patiko.O toliau sekė katastrofa.Galima sakyti, drama!
‘Kodėl?’
Pasiūliau, kad nė vienas iš mūsų (projekto dalyvių) nerašytų apie Rumuniją, o kad tai padarytų žinomas rašytojas rumunų kalba iš Moldovos Respublikos.Kadangi pasiūlymas buvo mano, prisiėmiau atsakomybę surasti šį rašytoją, šį meistrą.
Susisiekiau su rašytoju iš Respublikos, asmeniškai pažįstamu žmogumi.Pirmasis atsakymas buvo neigiamas.Po to sekė antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas ir septintas, ir tuomet aš nustojau.Supratau, kad tai, kas vyksta, jau seniai peržengė ‘atsitiktinumo’ ribas; tai buvo susiję su kažkuo kitu.
Septyni žinomi Moldovos Respublikos rašytojai atsisakė rašyti vieno puslapio tekstą apie Rumuniją.Kodėl? Kas tai buvo? Nesupratau, negalėjau to suvokti.
Niekada neradau atsakymo.Iškėliau kelias hipotezes, jas patikrinau su kompetentingais asmenimis ir pateikiu patikimiausią: Moldovos Respublikos piliečiai bijo.Nuo aukščiausios valdžios iki paprasto žmogaus, nuo neišmanėlių iki išverstų (ir apdovanotų, ir gerai parduodamų) rašytojų – Respublikoje vyrauja baimė.
Jie per daug matė, per daug išgyveno iliuzijų – po kurių sekė skaudūs nusivylimai – kad turėtų bent menkiausią pasitikėjimą.Pasitikėjimo kuo?
Aišku, ateitimi, Respublikos integracija į Europą.Tai jiems (ypač rašytojams) atneštų tik naudos.Tačiau jei ši integracija nepavyks, jie puikiai žino, kad įvyks regresas, o tai reiškia, kad valdžią vėl atgaus ‘sovietų partija’.
Tikriausiai aiškiausias pavyzdys, kurį jie turi omenyje, yra Turkijos pavyzdys.Per ilgai buvę nuošalyje, nusivylimo kupini žmonės norėjo ‘kitų’. O šie ‘kiti’ darė tai, ką visada daro – būtent, atėję į valdžią, jos negrąžina.
Taigi Respublikos kultūrinis elitas greičiausiai atliko tokį apskaičiavimą: kodėl turėtume komplikuoti reikalus, jei mums neskauda? Kodėl turėtume rašyti apie Rumuniją ir užsitraukti ‘jų’ pyktį, kad tik sulauktume neramių laikų, kai reikalai pasisuks atgal? Ar ne geriau būtų mums likti tyliai, išlaikyti nuošalę?
Iš tiesų.Neturiu ką pasakyti.Taip mąsto visi, kurie baiminasi dėl savo mažos padėties, dėl kurios dirbo visą gyvenimą.Jie nenori jos prarasti.Ar yra problema?
Vėžlių dresuotojas
Taip, yra.Respubliką slegia daugiau nei dviejų šimtų metų imperijos istorija.Du šimtmečiai palieka gilius pėdsakus visuomenės audinyje.Reikšmingų pokyčių, esminių permainų, kurios ‘išmestų’ šalį į kitą kelią ir užtikrintų jai kitokį likimą. neįmanoma įvykdyti be drąsos.O kol kas Respublikoje drąsa laikosi ant mažos ir trapios moters pečių.Štai ir viskas.
1906 m. dailininkas Osmanas Hamdi sukūrė kūrinį ‘Kaplumbağa Terbiyecisi’ (‘Vėžlių dresuotojas’), kurį eksponavo Paryžiuje ir kurio niekas nesuprato.Buvo per anksti: vėžlių tauta dar nebuvo pabudusi iš šimtmečius trukusio miego, kaip ir jos intelektualai.
Kai paveikslas pagaliau buvo suprastas ir įvertintas, buvo gerokai per vėlu, ir Turkija pavėlavo į traukinį.Įdomu, ar Moldovos Respublika pabus laiku. turint omenyje, kiek pinigų Rusija kiša, kad išlaikytų juos giliame, netrikdomame miege: giliame, ramiame, visiškame. totaliame.
