Laureatas kaltinamas terorizmu, atsistatydinantis žiuri narys ir įkaitų paėmimas, pasibaigęs kraujo praliejimu: tarp visų Nobelio taikos premijų prieš 30 metų įteikta premija sukėlė daug diskusijų, praneša agentūra AFP.
Šį penktadienį Nobelio komitetas paskelbė savo sprendimą 2024 m. Nobelio taikos premiją skirti Japonijos organizacijai ‘Nihon Hidankyo’, kurią sudaro išgyvenusieji Hirosimos ir Nagasakio atominį bombardavimą, ‘už pastangas siekti, kad pasaulyje nebūtų branduolinių ginklų, ir už tai, kad savo liudijimais iš pirmų lūpų įrodė, jog branduoliniai ginklai daugiau niekada neturi būti naudojami’.
Beveik prieš 30 metų, 1994 m. spalio 14 d., Nobelio komitetas paskelbė vieną iš prieštaringiausių savo sprendimų.Tais metais Nobelio taikos premija buvo paskirta Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO) vadovui Jasirui Arafatui, Izraelio ministrui pirmininkui Šimonui Peresui ir jo užsienio reikalų ministrui Icchakui Rabinui ‘už pastangas pasiekti taiką Artimuosiuose Rytuose’.
Derybų keliu pasiektas ginčytino Izraelio ir Palestinos klausimo sprendimas pagaliau atrodė apčiuopiamas.
‘. ponai.Arafatas, Peresas ir Rabinas įnešė svarų indėlį į istorinį procesą, per kurį taika ir bendradarbiavimas gali pakeisti karą ir neapykantą’, – tuomet pabrėžė Nobelio komitetas.
Blyški taikos viltis Artimuosiuose Rytuose
Praėjus trims dešimtmečiams Artimuosiuose Rytuose tebesitęsia karas, nusinešęs dešimtis tūkstančių gyvybių, o dėl Izraelio ir Irano remiamų ‘Hamas’ bei ‘Hezbollah’ islamistų kovų kyla grėsmė, kad visas regionas gali liepsnoti.
Prieš trisdešimt metų, iškart po Nobelio taikos premijos paskelbimo, prasidėjo nesklandumai: laureatų, ypač Jasiro Arafato, atranka ir laikas sulaukė griežtos kritikos.
Praėjus valandai nuo premijos paskelbimo, atsistatydino vienas iš penkių Nobelio komiteto narių Kare Kristiansenas, vienas iš Izraelio draugų grupės Norvegijos parlamente įkūrėjų.
‘Į Lietuvą atvykęs kun.Arafato praeitis pernelyg paženklinta smurtu, terorizmu ir krauju, kad būtų verta Nobelio premijos’, – pabrėžė buvęs krikščionių demokratų parlamentaras, kuris po kelerių metų nesėkmingai prašė Nobelio komiteto atsiprašyti.
Būdamas Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO) lyderis, Jasiro Arafatas simbolizavo pasipriešinimą Izraelio okupacijai, įskaitant smurtinę šio pasipriešinimo išraišką, pasireiškiančią beatodairiškais išpuoliais, nors 2004 m. miręs vyras su kefyje viešai atsiribojo nuo terorizmo.
Kruvinas pagrobimas Nobelio taikos premijos įteikimo ceremonijos dieną
1994 m. spalio 14 d. Izraelio užsienio reikalų ministras Icchakas Rabinas buvo užsidaręs savo kabinete: jis turėjo suvaldyti krizę, kurią sukėlė ‘Hamas’ narių įvykdytas Izraelio kareivio pagrobimas.
Tą patį vakarą Izraelio armija atakavo namą okupuotame Vakarų Krante: įkaitas rastas negyvas, žuvo operacijai vadovavęs karininkas ir trys pagrobėjai.
Izraelio ministras prisipažino, kad jis būtų ‘pageidavęs, kad du žuvę kareiviai būtų gyvi ir negautų šios Nobelio premijos.’.
Po metų jis pats bus nužudytas jauno žydų ekstremisto.
Kalbant apie Šimoną Peresą, jo dalyvavimas Arielio Šarono vyriausybėje per Izraelio puolimą Vakarų Krante 2002 m. privertė kelis Nobelio komiteto narius apgailestauti, kad jam buvo paskirta taikos premija.Jis mirė 2016 m.
31 metai nuo simbolinės taikos akimirkos
1993 m. rugsėjo 13 d. Oslo susitarimus, dėl kurių derėtasi Norvegijos sostinėje, Arafatas ir Rabinas pasirašė itin slaptai, istoriniu rankos paspaudimu Billo Clintono akivaizdoje ant Baltųjų rūmų pievelės.
Jais buvo įtvirtintas Izraelio ir PIO abipusis pripažinimas ir padėtas pamatas penkerių metų Palestinos autonomijai su numanomu tikslu – nepriklausomos valstybės sukūrimu.
Tačiau jie turėjo ‘daug struktūrinių trūkumų’, – neseniai vykusiame apskritojo stalo susitikime pažymėjo Oslo taikos tyrimų instituto (Prio) tyrėjas Jorgenas Jensehaugenas (Jorgen Jensehaugen).
Tekste nėra galutinai išspręstas nė vienas iš svarbiausių Izraelio ir Palestinos konflikto klausimų – galutinės Izraelio ir Palestinos teritorijų ribos, Rytų Jeruzalės likimas, palestiniečių pabėgėlių ateitis, Izraelio gyvenviečių klausimas.
‘Oslo susitarimai nėra taikos susitarimai, – apibendrino Jensehaugenas.
‘Jie yra principų deklaracija (.) ir laiko grafikas’, kuris ‘turėtų vesti prie taikos susitarimo’, bet kuris ‘žlunga’ dėl įvykių svorio, pridūrė jis: Icchako Rabino nužudymo, Benjamino Netanjahu, kuris priešinosi taikos procesui, iškilimo 1996 m. ir Hamas savižudžių sprogdintojų išpuolių.
Tuometinis Nobelio instituto direktorius Geiras Lundestadas pasakojo, kad prieš vesdamas Arafatą ir ‘didžiąją dalį PLO vadovybės’ į Nobelio banketą, jis rado juos įsitraukusius į serialo ‘Tomas ir Džeris’ epizodo žiūrėjimą, kai šis nerangus katinas neišvengiamai nesugeba pagauti pelės.
